Dviratis 31', orientacinis 100', dviratis 27'. Dar būnant miške pradėjo griaudėti ir lyti taigi nutariau judėti namo. Važiuojant dviračiu pakliūvau į labai smagią liūti (jau senai tokios laukiau:)). Dviratis - (avs23.26, 22.3km).
Prabėgimas (bėgimo buvo nedaug - miškas pilnas aviečių:).
Nuo nakvynės vietos iki
Juvasshytta (vasaros slidinėjimo centras ir vieta nuo kur pradedamas ėjimas link
Galdhøpiggen) mums lieka ~8km ėjimo
asfaltuotu keliu.
Praėjus kelis kilometrus sustoja mikriukas, kuris paima Aistę, Kęstą bei visas kuprines. Mes su Algiu po geros valandos taip pat
pasiekiame
Juvasshytta (1850m aukštis). Pastatome palapinę ir susidedame minimumą daiktų lipimui. Aistė lieka miegoti palapinėje. 14h išeiname iš
Juvasshytta.
Kelias iki
Styggebreen ledyno užtrunka maždaug 40min. Prie ledyno sustojusi grupelė turistų pasako, kad ledynas labai aptirpęs, balos iki kelių ir jie matyt
bandys juo eiti kitą dieną su gidu. Pats ledynas - beveik visai plokščias ir gausiai nutryptas turistų. Pradedu eiti ledynu priekyje savęs esantį sniegą tikrindamas
trekingo lazda. Iš paskos
eina ir Algis su Kęstu. Didžiausi matyti įtrūkimai vos kelių centimtrų pločio (aišku yra tikimybė, kad didesni paslėpti po keliamete sniego plūta).
Nuo
Galdhøpiggen papėdės
malunsparniu nukeliamas žmogus.
Galdhøpiggen viršūnė
dešinėje (2469m). Lipimas pradedamas kairėje pusėje matoma
ketera.
Perėjus ledyną batai permirksta visiškai kiauriai (kai kur sėmė per viršų). Toliau eina visai nesudėtingas
lipimas akmenimis (kai kur keliasdešimties metrų sniego ruožai).
Iki viršūnės
likus ~60m. mus pasitinka besileidžiantis vietinis gidas su šunimi bei dviem jo vedamais diedukais. Sužinojęs, kad mes einame be gido pareiškia, kad tai nelegalu ir dabar mums gresia 2000nok. bauda. Griežtai įspėja, kad dabar mes turime leistis su juo. Pasitariu su kolegomis ir nutariame per daug neprieštarauti ir
leistis kartu su jo grupe. Manau, kad jei būtume turėję ledkirtį ir virvę - tai susikalbėti būtų buvę kiek paprasčiau. Taigi iki
viršūnės buvo likę nedaugiau 10min. ir pagal
mūsų paskaičiavimus nuo
Juvasshytta ją galima pasiekti per 2h (visur rašoma, kad 3-4h).
Padarome keletą nuotraukų ir leidžiamės link ledyno. Atsisveikinant gidas praneša,
kad jeigu norime - tai susimokėti galime
Juvasshyttoje.
Einame palei vasaros slidinėjimo centrą ir ežerą
šalia jo. Pažadiname Aistę ir po truputį imame pakuotis daiktus
tolimesniam nusileidimui. Kadangi tai paskutinė mūsų žygio(ne kelionės) diena, tai Kęstas prie vietinio paminklo palieka savo jau atitarnavusius kerzus.
Nusileidžiame maždaug 100-tu metrų
žemiau nei mūsų praėjusios nakvynės vieta ir įkuriame stovyklą.
Jotunheimen regiono
žemėlapis.
9h Aistė su Kęstu išeina į trasą ir po 5min. jiems sustoja mašina. Po jų tranzuoti pradedame mes su Algiu. Dabartinis tikslas nusigauti
Jotunheimen'ą, o dar tiksliau į kaimuką
Boverdal. Bandome tranzuoti su užrašais
Lom ir
Skjolden, bandome be užrašų, tranzuojame kartu ir po vieną, tačiau niekas nestoja. 12h gauname žinią, kad Kęstas su Aiste
jau pasiekė tikslą (su pirmąja pagauta mašina). Bandome dar kelias valandas. Diena išpuolė labai karšta. Nutariame iki
Skjolden važiuoti autobusu (daugiau pinigų neturime) ir toliau bandyti tranzuoti arba toliau eiti per kalnus. Info centre gauname žinią, kad šiandien mums tinkamų autobusų jau nėra. Vis dėl to nutariame nueiti į autobusų stotį. Pakeliui užsuku į banką išsikeisti 20 eurų. Banke man maloniai nusišypso ir pasako, kad už keitimo operaciją reikės sumokėti 50nok. Nusišypsau ir išeinu. Autobusų stotį sužinome, kad šiandien vis dėl to bus dar vienas autobusas į
Fortun (~10km toliau už
Skjolden). Iki išvažiavimo dar turime valandą, taigi einame
pavalgyti. Karštis perauga į lietų. Už 87nok. autobusas mus pristato į
Fortun miestuką. Tik dabar susimąstau, kad šitas pavadinimas gali būti geras ženklas. Miestukas stovi slėnyje. Nusižiūrime vietą galimai nakvynei (bažnyčios kiemas) ir einame bandyti
tranzuoti.
Neužilgo sustoja mašina pilna mažų vaikų, vairuotojas sako, kad galėtų mus užvežti ant kalno (nors realiai niekas iš mudviejų su kuprinėmis į tą mašina netilptume). Padėkojame ir stabdome toliau. Visgi tai pirmoji per visą dieną mums sustojusi mašina - dar vienas geras ženklas. Lynoja ir mes neturime daug vilties. Sutariame, kad dar pastovėsime iki 8h ir eisime nakvyndintis.
Ateina aštunta valanda, bet nutariame dar sulaukti automobilius, kurių šviesas matome tolumoje. Sustoja jaunas vyrukas, kuris paima mus abu. Geri ženklai neapgavo. Vyrukas rytojaus dieną
su savo draugu planuoja vaikščioti po ledynus ir važiuoja kaip tik ten kur reikia ir mums. Nuo
Fortun iki
Lom'o eina fantastinio grožio kelias (arba nuvargus po karštos ir nesėkmingos dienos buvo padidėjęs mano jautrumas gamtos grožiui). Aplinkui dideli kalnai (dižiausi Norvegijoje), kriokliai, stačios uolos, sraunios kalnų upės, ant kelio ramiai sėdinčios ir mašinų visai nesibaidančios avys (tenka apvažiuoti). Mašinoje groja tikrai gera rami muzika (gaila nepasilklausiau kas ten buvo). Žodžiu važiavau ir kaifavau. Jeigu keliausite po Norvegiją rekomenduoju
bent pravažiuoti tuo keliu. Gaunu žinute, kad Kęstas su Aiste apsistojo 5km nuo
Boverdal link
Galdhopiggen viršūnės. Po geros valandos ėjimo
pasiekiame kempingą, kur mus pasitinka Kęstas. Kadangi palapinių čia statyti negalima, tenka paėjėti į kiek nuošalesnę vietą kur jau stovi Kęsto ir Aistės palapinė. Gaminamės valgyti ir simboliškai atšvenčiame Mindaugo karūnavimo dieną. Pradeda lyti.
Nuo 9:30 vėl stovime trasoje į
Vik'ą. Po geros valandos sustoja mikroautobusiukas (vidutinio amžiaus pora), kuris paima mus ir dar viena
dieduką stovėjusį stotelėje. Man pasirodė, kad moteriškė nesenai išklausė anglų kalbos kursus ir bandė pasitikrinti ką išmoko (kalba nesirišo).
Ji: "kodėl jūs važiuojate į
Vik'ą?" Mes: Norime pamatyti XIII amžiaus medinę bažnyčią. Ji: "O kodėl jūs norite pamatyti tą bažnyčią?". Čia
susimąsčiau, ką galima būtų į tai atsakyti, gal kad "mes labai religingi" ?:) Žodžiu apie mus susidarė tokį įspūdį: "atvažiavome iš kažkokios
negirdėtos šalies, mums čia viskas labai brangu, maistas brangus, autobusai brangūs, miegam pakelėse - palapinėse, važiuojame žvejoti į fjordą
(vienintelis maisto šaltinis)". Taigi atsisveikinant ji mums dar įbruko 100nok. (kuriuos jiems už pavėžinimą įbruko tas diedukas) - "nusipirkit sau ko nors pavalgyti berniukai".
Mūsų tikslas Vik'e. Iš
Vik'o mums reikia nusigauti į
Vangsnes uostą. Nutariame prasieiti pesčiomis. Pakeliui
tarp žolių užtinkamę
šį akmenį. Čia matyt praeina
Balestrand'o ir
Vik'o komūnų siena (Iki 1980 komūnos buvo vadinamos "
Herred").
Pasiekiame uostą, o po ~15min iki mūsų pritranzuoja ir Kęstas su Aiste.
Keliamės per
ilgiausią pasaulyje
fjordą -
Sognefjorden (204 km). Matome
ten plaukiojančius delfinus. Persikeliame į
Hellą. Kęstas su Aiste įsiprašo į vieną iš mūsų kelte stovėjusių mašinų, o mes su Algiu dar nutariame prieš tranzuojant
išsimaudyti jūroje (kol ėjome - gerai sukaitome). Vienintelis transportas čia atvyksta kas 10-15min. važiuojančių keltų pagalba. Sutariame, kad tranzuosime pakaitoms po
vieną keltą. Po geros valandos sugaunu mašiną, kuri mane veža iki
Leikangerio (beveik pusiaukelė iki
Sogndalo). Mašiną vairuoja
Sogn og Fjordane
apygardos valdytojas (fylkesmenn). Jis prieš gerus 10 metų buvo Vilniuje, kur dalyvavo konferencijoje apie post-sovietinių šalių valdymą. Papasakoju ką aš studijuoju ir
atsisveikinant jis pasiūlo pagalbą jeigu nutarčiau įsidarbinti Norvegijoje (
nukrypimas: Šiuo metu planuoju padirbėti Lietuvoje, taigi jeigu ieškote programuotojo -
parašykite man).
Pereinu
Leikangerį ir valandėlę bandau tranzuoti (transporto nedaug, niekas nestoja). Nutariu iki
Sogndalo prasieiti pėsčiomis (20km). Gaunu žinute, kad visi mano
bendrakeleiviai jau pasiekė
Sogndalą ir įsikūrė už miestelio prie
kelio į
Lomą. Startuoju 19:45, o savo draugus
pasiekiu jau po 24val. Buvo visai įdomu prasieiti ir iš arti pasižiūrėti kaip paprasti norvegai gyvena
fjordo šlaituose.
Su Kęstu keliamės pirmi ir einame valandėlę pažvejoti (paleidimui). Sugaunu
menkę (truputi kitas porūšis), tvisterį nuryja labai giliai ir paleisti jos jau netenka.
Kęstas irgi pagauną menkę, bei
neidentifikuotą žuvelę (paleidžiam). Suvalgome vakaryščią ir naujai pagautą menkę ir einame tranzuoti. Transporto nedaug ir tas pagrinde
atplaukia su keltu (kartais dideli tarpai tarp plaukimų). Kęstas su Aiste eina tranzuoti už miestelio, o mes su Algiu pradžioje (kol neplaukia keltai) pabandome tranzuoti prieš jį.
Pamatę atplaukiantį kelta einame į prieplauką. Užsimetu kuprinę ant pečių ir su
Voss'o užrašu "puolu" tik iš kelto išvažiuojančias mašinas. Iškarto sustoja senas
mikroautobusiukas ir mane paima (Algiui vietos nėra). Juo važiuoja du jauni vyrukai iš Vokietijos (beveik nekalbantys angliškai, taigi daug bendrauti netenka). Prie
Voss'o
~15min. stringame kamštyje.
Voss'e sporto prekių parduotuvėje randu "Campingaz" balionėlį CV470 už 65nok. Einu į informacijos centrą (visi sutarėm tiktis kas
valandą prie infocentro). Truputi palaukiu ir einu pasivaikščioti po miestą. Liepos 2, čia pasibaigė extremalaus sporto
savaitė, pavelavau.
Bažnytėlė. Ateinu po valandos ir gaunu SMS iš Kęsto, kad jie "strigo" niekas nestoja, keltai neplaukia. Po kelių minučių ateina Algis (sutranzavo pienovežį). Valandėlei apsistojame parkelyje už Infocentro. Gauname SMS iš Kęsto, kad keltai pradėjo važiuoti, bet ir toliau niekas nestoja, o jie matyt ten liks nakvoti. Su Algiu einame iš
Voss'o ir trasoje atsirandame jau po 18h. Po pusės valandos susitranzuojame lenką su Golfu, kuris paima mus abu. Lenkas Norvegijoje dirba statybose. Siauru keliu lekia ant 140km/h ir ant kažko rėkia(su keiksmais) į mobilų, kodėl tas(ar ta) pirko duoną už 2.70nok., o ne už 1.80nok. (gauna atsakymą, kad tokios nebuvo). Po kurio laiko vėl perskambina ir klausia ar tikrai nebuvo už 2.60nok. Jau buvo baisu ir kilo įtarimas, kad jis iš mūsų paprašys pinigų. Tačiau viskas OK ir mes pasiekiame mūsų tarpinį finišą
Vinje miestelį. Toliau eina dar siauresnis kelias per slėnį į
Vik'ą. Srautas ~1 mašina per 5min. Tranzuojame iki 9h kol srautas praktiškai visai išnyksta. Susirandame vietą nakvynei tarp kelio ir
upės. Tuo metu ten žvejoja kažkoks vyrukas. Palaukiame kol jis prisižvejos ir įsikuriame ten stovyklą.
Keliamės ir einame į
Eidfjord'ą. Informacijos centre
Jotunheimein'o žemėlapio nėra, vienintelė naudinga literatūra -
Voss'o gidas.
(kiek pastebėjau visuose Info centruose galima gauti/nusipirkti tik to rajono žemėlapius). Ant primuso išsiverdame sriubos ir truputi užkandame.
Einame už miestuko apsižiūrėti tranzavimo vietos į
Kinsarvik, visur ištisinė juosta ir jokių aikštelių. Einame į degalinę esančia miestelio pradžioje.
Kęstas su Aiste užkalbina degalinėje sustojusį žmogų, kuris juos paima. Po ~20min sustoja ir man, mašina apkrauta ir vietos Algiui padaryti neišeina.
Vairuotoja (vidutinio amžiaus moteriškė), seniau dirbo banke, o dabar turi krūvą vaikų, motiną kuriai 90 metų ir dirbą savo fermoje. Mėgsta vaikščioti po kalnus,
bet dabar tam laiko visai nesuranda.
Kinsarvik'e surandu Aistę ir Kęstą, o po ~10min. atvažiuoja ir Algis. Einame apžiūrėti
bažnytėlės.
Laukiame savo kelto į
Kvanndal'ą (studentui 31nok).
Džiaugiamės nuo
jūros ateinančia vėsa ir
vėjaliu.
Plaukiame
apie 30min, tarpinė stotelė
Utne.
Kvanndal'e apsistojame kairėje upelio pusėje (dešinėje kempingas). Einame žvejoti. Pirmoji Kęsto
menkė. Ant blizgės
užkimba keletas jūros
žvaigždžių. Pirmoji mano
menkė. Biškuti
didesnė.
Sugaunu
otą.
Perleidžiu meškerę Algiui. Dienos
laimikis (pilnai užteko vakarienei ir pusryčiams).
Ryte Kęstas pagauna dar vieną upėtakį, kurį paleidžia. Žygiuoti susiruošiame tik apie 12h. Laukia nusileidimas link jūros.
Aš pasirenku leistis alternatyviu (nežymėtu, tačiau dabar naudojamu) keliu iki kurio pradžios dar reikia palipėti 100 metrų.
O Kęstas, Aistė ir Algis nutaria leistis tiesiai nuo ežero, senuoju keliu, kuris yra apgadintas nuošliaužos ir dabar nenaudojamas (extremalai).
Sutariame susitikti fjordo apačioje. Leidžiuosi, kas pusę valandos darydamas 5min. sustojimus pailsėti. Iki pirmojo tiltuko užtrunku 1h40min.
Palaukęs 1h. išeinu jų ieškoti. Apsidžiaugiu pamatęs juos sėkmingai nusileidusius ir besiilsinčius šlaito apačioje. Pasakojo, kad keliukas greitai
baigėsi ir teko leistis "neapdorotu" tankiai apaugusiu ir akmenuotu šlaitu (pilnį įspūdžių, nes aplink riedėjo akmenys ir patys beveik riedėjo).
Toliau žygiuojame link jūros, suvalgome vakarykščius upėtakius, pasirenkame žemuogių, bei aptinkame
Nojaus laivą. Einame
ieškoti vietos nakvynei. Pasirinkimas nėra didelis, tačiau randame visai neblogą vietelę netoli
pakrantės, kur įkuriame savo
virtuvę. Deja aplinkui nėra gėlo vandens šaltinio, todėl su Kęstu išeiname jo ieškoti. Tenka eiti pora kilometrų iki
Eidfjod'o miesto. Visa paguoda, kad pakeliui apsivalgome trešnių:)
Iš vakaro sutariame, kad keliamės 6h ir judame iš arčiau apžiūrėti ledyno. Iš ryto Kęstas su Aiste nutaria toliau miegoti, o mes su Algiu
užvalgome dešros, svogūno ir duonos, apsiginkluojame fotoaparatais ir išjudame. Be kuprinių iki ledyno prieiname per ~45min.
Prasieiname palei ledyno liežuvį iš dešinės į kairę [
1,
2,
3,
4,
5,
6,
7,
8,
9,
10,
11,
12,
13,
14,
15,
16,
17,
18,
19,
20,
21,
22,
23,
24,
25,
26,
27,
28]. Be įrangos
užsilipti ant ledyno čia praktiškai nėra jokios galimybės ir per daug pavojinga.
Leidžiamės žemyn. Atgal einame
ežero pakrantėje esančiomis
uolų sanašomis. Į
Rembesdalsseter'į grįžtame po 9h. Iš fjordo
kyla rūkas.
Dar truputi pamiegame ir visi išžygiuojame tik po pietų. Šiandienos tikslas
nusileisti į
fjordą link jūros. Mano žemėlapyje parodyta, kad
ten yra trūkinėjantis takelis, tačiau priėjus arčiau paaiškėja, kad tie takelio trūkiai yra ~200 metrų aukščio vertikalūs šlaitai. Nutariame apeiti fjordą kaire
puse ir nakvynei apsistoti prie dar kalnuose esančio ežero. Lipame į statų akmenuotą ir žolėm apaugusį kalną ir toliau einame šlaitu. Praėję šį
ruožą išvirstame
pailsėti ir užvalgyti.
Toliau eina ne ką mažiau varginantis
lipimas samanotu
šlaitu ir akmenimis. Vienoje vietoje eidamas akmenimis
pametu pusiausvyrą (blogai sukrauta ir atreguliuota kuprinė + nuovargis) ir alkūne atsitrenkiu į akmenį (gerai kad buvau su ilgomis rankovėmis ir tik nestipriai nusibrozdinu).
Poilsis akmens stovinčio ant skardžio briaunos
šešėlyje. Prieiname ežerą, kur maudomės ir kuriame
stovyklą. Kęstas eina
žvejoti. Pirmasis
laimikis(pagautas ant lašinio). Deja visus lašinius suvalgom patys ir toliau žvejojam ant pirmojo upėtakio atraižų. Mano rezultatas: du užmetimai - du prarasti švyneliai/kabliai. Nutariu, kad ši
diena man nesėkminga ir daugiau nežvejoju. Kęstas pagauna dar viena upėtakį (valgo patys save) ir užsūdo juos rytojui.
Keliamės ir toliau
žygiuojame.
Fone matomas Eidfjord'as.
Pagaliau prieiname Hardangerio ledyno
liežuvį Rembesdalsskaaki.
Keliamės per sraunias upeles ir einame stačiu
Rembesdal ežero šlaitu link turistinių naumukų kaimelio
Rembesdalsseter. Krentame ilsėtis.
Kęsto kojos.
Aistė. Namukuose ta pati sistema (self-service), išsirašai sau čekį, susimoki ir naudojiesi (maistas, virtuvė, malkos, dujos - žmonių nėra). Lovos kaina ~250nok. (Jeigu netyčiomis prižiūrėtojai užtinka jūs namuke po 18val. - reikia mokėti už nakvynę). Taigi mes netoliese statomės palapines.
Ryte Kęstas
siuva besižiojantį kerzą. Visą
dieną einame link
Hardangerio ledyno. Po kelių valandų prieiname
Kjeldebu kaimelį (namukai turistams, be aptarnaujančio personalo - yra kainininkas, kuo pasinaudoji už tą susimoki - įdėdamas pinigus į seifą ir
išsirašydamas sau čekiuką). Čia man persikraudinėjant kuprinę trunką jos užtrauktukas. Su kirviu(pasiskolintu) užkalu prasižiojusį užtrauktuko segtuvą ir
skubu vytis priekyje manęs laukiančių bendražygeivių. Pakeliui paslystu ant šlapio akmens ir keliu stukteliu į uolą. Pasisekė, berods kelias nesubyrėjo...
einu toliau. Prisivijęs draugus sužinau, kad Aistė daugiau nenori tęsti žygio ir mąsto važiuoti namo. (Dar tik trečia žygio diena, traumų lyg ir nėra, sveikata gera,
oras geras, dienos kilometražas nedidelis, kuprinė neperkrauta (~12kg), sustojimų metu visada jos palaukiame ir pailsėję išeiname kartu - šios priežastys lyg ir atkrenta.
Taigi įtarių tokį sprendimą lemia daugiau psichologiniai faktoriai: vienintelė mergina, silpniausia grupėje, bet pagrindinė matyt bus "false expectations" apie šią kelionę.
Kiek supratau Aistė tikėjosi, kad žygio kaip tokio praktiškai ir nebus (o mes tik tranzuosime po šalį ir dairysimės pro automobilio langą). Negaliu pasakyti kodėl ji taip nutarė,
nes aptarimuose prieš žygį ji visada dalyvaudavo. (
Ateičiai: organizuojant žygį reikia labiau pasistengti išaiškinti visiems dalyviams kas jų ten laukia.
net jeigu tai ir nėra jų pirmas žygis) Čia truputi nukrypau...) Iki artimiausios vietos iš kur būtų galima judėti link namų dar mažiausiai trys žygio dienos, taigi Aistei
nieko nebelieka kaip tęsti žygį.
Fotografuojames prie
upelio. Sustojame pietauti
prie labai smagaus
krioklio.
Einame toliau
link ledyno. Net ir kalnuose
susidaro eismo kamsčiai. Tenka
laukti. Per dieną nueiname ~15km, o ledyno dar nesimato. Nakvynei apsistojame and dregnų samanų tarp sniego ir ežeriuko.
